Žmogiškųjų išteklių vadyba (tęsinys)



Dažnai pas vadovus įvairios nesėkmės atsiranda ne dėl kompetencijos ar kvalifikacijos trūkumų, bet dėl moralinių savybių, tokių kaip nenoras vadovauti, neryžtingumas, kažko tai varžymasis ir kt. Siekiant išvengti nepageidautinų situacijų vadovas turi elgtis pagal visas etikos normas.

Žmogiškųjų santykių teorijos pradininkų darbai tapo pagrindu toliau vystytis kitoms sociopsichologinėms teorijoms. Viena iš tokių – tai veiklos ir elgsenos motyvavimo (bihevioristinė) teorija. Šios teorijos pagrindas – tai visapusiškas veiklos aktyvinimo klausymų išnagrinėjimas, nustatant motyvus, kurie skatina darbuotojus geriau ar blogiau dirbti.

1943 m. A. Maslow pirmas išanalizavo ir paskelbė motyvų sąrašą. Jis teigė, jog kiekvieno žmogaus poreikiai yra penkių lygių: fiziologiniai (maistas, seksas, miegas ir t.t.), saugumo (apsisaugoti nuo šalčio, nuo gyvūnų ir t.t.), bendravimo (būtinybė gyventi ir veikti grupėse), pagarbos ir pripažinimo (žmogus patenkintas, kai už jo darbus pripažįsta ir vertina visuomenė) ir savęs išreiškimo (savo veikloje žmogus pasiekęs vieną lygį, siekia aukštesnio ir t.t., tai tampa jo gyvenimo ir veiklos prasme). Visi šie poreikiai yra išdėstyti griežta hierarchine tvarka, todėl aukštesnio lygio poreikiai žmogui tampa svarbūs tik tada, kai yra patenkinami žemesnio lygio.

Esti dvi grupės veiksnių: vieni skatina darbuotojus organizacijoje dirbti efektyviai, o kiti slopina darbuotojų veiklos efektyvumą. Tarp skatinančių veiksnių yra tokie, kaip geros darbo sąlygos, pareigų paaukštinimas, galimybė tobulėti ir t.t. Tarp slopinančių darbuotojų veiklos efektyvumą yra tokių veiksnių, kaip nepatenkinamos darbo sąlygos, per žemos pareigos ir t.t. Vadovai turėtų atsižvelgti į šiuos veiksnius ir iškilus įvairioms situacijoms reaguoti į jas ir padidinti darbuotojo veiklos efektyvumą.

Profesionalaus menedžerizmo teorijos esmė – tai vadybinis darbas yra profesija. Daugiausia dėmesio vadovas turi skirti valdymo funkcijoms: planavimui, motyvavimui, koordinavimui. Vadovas, net eidamas aukštas pareigas, turi atlikti ne tik perspektyvinį, bet ir operatyvinį valdymo darbą. Jis nurodė penkias perspektyvinės veiklos funkcijas, tarp kurių viena svarbiausių – tai veiksmingas žmogiškųjų išteklių panaudojimas, optimaliai paskirstant darbuotojus, planuojant jų karjerą ir apskritai suburiant darnų kolektyvą.

Vykstant nuolatiniams transformacijos procesams tiek įvairių technologijų, tiek ir valdymo sistemų atžvilgiu, vadybos tyrinėtojai iškėlė naują – organizacinio vystymo ir strateginio valdymo teoriją. Jų nuomone organizacinis vystymas – tai nuolatinis procesas, kurio metu darbuotojų motyvavimo formos keičiamos atsižvelgiant į pasikeitusias sąlygas, tobulinama darbuotojų kvalifikacija, sudaromos sąlygos jiems prisiderinti prie naujų veiklos aplinkybių bei daryti karjerą ir t.t.