Skurdas Lietuvos kaime

Skurdas Lietuvoje – visų pirma kaimo gyventojų problema. Tai buvo pastebėta  ištyrus kaimo gyventojų vartojimo išlaidas ir palyginus jas su miesto žmonių pragyvenimo lygiu. 58 proc. skurstančiųjų gyvena kaime. Kaimo gyventojams ir turėtų būti nukreiptas pagrindinis valstybės, visuomenės dėmesys bei priemonės, nes sutvarkius žemės ūkio sferą, Lietuvos padėtis skurdo atžvilgiu atitinkamai pagerėtų.

Bet kurios valstybės ir regiono teritorinę erdvę sudaro miestai ir kaimo vietovės. Tai skirtingais urbanizacijos tempais apspręstos, tarpusavyje sąveikaujančios erdvinio pobūdžio socialinės ekonominės sistemos, lemiančios visos valstybės ar regiono ekonominius pagrindus. Šių sistemų tarpusavio sąveiką ir atskirtumą lemia miestų augimo tempai, ekonomikos šakinė struktūra, išteklių erdvinis išdėstymas, ekonominė ir socialinė politika.

Akcentuojamos šios miesto ir kaimo sąveikos sferos:

1.             Gyventojų migraciniai srautai tarp miesto ir kaimo.

2.             Miesto ir kaimo erdvinės struktūros pokyčiai.

3.             Ekonominė sąveika, kuri dažniausiai modeliuojama pagal prekių bei paslaugų srautus tarp miesto ir kaimo apimtis ir jų pokyčius.

4.             Socialinė sąveika. Jos pagrindiniai elementai yra socialinė infrastruktūra (mokyklų, sveikatos priežiūros įstaigų, kitų infrastruktūros objektų išdėstymo požiūriu) ir viešosios paslaugos (jų teikimo vietos požiūriu).

5.             Aplinkosauginė sąveika, kurios pagrindinė ašis – aplinkosaugos ir saugomų kultūros objektų (įskaitant ir natūraliuosius) išdėstymas.

Nors kaimas ir miestas tarpusavyje sąveikauja, bet tyrimai rodo, kad kaimiškuosiuose regionuose gyventojų užimtumo žemės ūkyje, nedarbo, investicijų pritraukimo, prekybos intensyvumo, bendrojo vidaus produkto lyginamosios apimties, verslo subjektų tankumo rodikliai yra blogiausi.

Skurdą kaimo vietovėse gali lemti gamtiniai veiksniai (periferinė geografinė padėtis, mažas dirvožiamio našumas), ekonominiai veiksniai (susiję su gamtiniais, darbo vietomis tik žemės ūkio sekturiuje, nedarbu), demografiniai veiksniai (jaunimo emigracija į miestus, nepalanki gyventojų amžiaus ir išsilavinimo struktūra), bendruomenių veiksnių stoka (nesusikūrusi kaimo bendruomenė, silpnos viešosios institucijos), stiprios socialinės normos. Negalima išskirti vienos šių veiksnių grupės – jie veikia kartu, tik tam tikrose vietovėse stipriau pasireiškia vieni, kitur kiti.

Oficialūs Lietuvos statistikos departamento skelbiami duomenys apie gyventojų pajamas, skurdo lygį kalba kaimo nenaudai. Užimtumo ir namų ūkio pajamų duomenys taip pat atskleidžia Lietuvos kaimo vietovių silpnąsias puses: didelę priklausomybę nuo vienintelio pajamų šaltinio – žemės ūkio, didelį nedarbą tarp kaimo jaunimo ir didėjantį skirtumą tarp kaimo ir miesto gyventojų pajamų.